Tarptautinė darbo specializacija

2025 Autorius: Howard Calhoun | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2025-01-24 13:20

Pasaulio ekonomika reikalauja harmoningos kiekvienos šalies plėtros. Tai yra raktas į kiekvieno žmogaus gerovę ir gerovę. Istoriškai įvairiose teritorijose buvo gaminami tam tikrų rūšių produktai. Tai leidžia jiems iškeisti produkcijos perteklių į kitų šalių gaminamas ribotas prekes. Taip ištekliai išlyginami planetoje.

Tarptautinė darbo specializacija yra pasaulio ekonomikų vystymosi forma, kai tam tikrose srityse vyksta atskirų technologinių procesų, subsektorių ir pramonės šakų diferenciacija ir atskyrimas.

Bendra koncepcija

Tarptautinis darbo pasidalijimas – tai atskirų valstybių specializacija kuriant tam tikrų rūšių paslaugas, prekes, technologijas, kurių paklausa pasaulio bendruomenė.

Plėtojant prekybinius santykius tarp šalių susiformavo trys loginės šio proceso formų atmainos. Tai apima bendrą, individualų ir privatų darbo pasidalijimą. Pirmuoju atveju atsiranda pramonės specializacija. Ją vykdo gamybos zonos iršalies ekonomikos sektoriuose.

Privatus darbo pasidalijimas vyksta plėtojant tam tikrų rūšių gatavų produktų ar paslaugų specializaciją. Pateikto proceso vienetinė forma – vyraujanti atskirų dalių, komponentų ar mazgų gamyba. Tai laikoma viena perspektyviausių plėtros sričių.

Valstybės, dalyvaujančios tarptautinėje darbo pasidalijimo sistemoje, gali gauti didesnę ekonominę naudą, kad galėtų patenkinti savo poreikius materialia ir nematerialia nauda.

Istorinė raida

Iš pradžių tarptautinio lygio specializacija buvo grynai tarpsektorinė. Tuo pačiu metu vyko mainai tarp vienos pagrindinės šakos (pramonės) ir kitos (žemės ūkio). Šis procesas buvo būdingas XIX amžiaus 70–80-iesiems.

Žinodami tai, pabandykite paaiškinti, kaip šiandien atsirado darbo pasidalijimas ir specializacija. Visai nesunku, jei giliniesi į istorinius procesus. Palaipsniui specializacijos poslinkis vyko pramonės vidaus mainų kryptimi. Didelis poslinkis įvyko 1930-aisiais. Tuo metu mainai pradėjo vykti tarp vienos reikšmingos pramonės (pavyzdžiui, inžinerijos) ir kitos (pavyzdžiui, chemijos gamybos).

Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose specializacija tarp pramonės šakų tapo prioritetu. Mokslo ir technologijų pažanga nulėmė prekybos ypatumus. Technologinės irmazgo specializacija. Išsivysčiusiose rinkos ekonomikos šalyse tokie produktai sudaro ne mažiau kaip 40 % eksporto.

Plėtros rodikliai

Tarptautinę darbo specializaciją lemia keli pagrindiniai rodikliai. Dažniausias iš jų yra tarptautinio darbo pasidalijimo išsivystymo koeficientas. Tai parodo šalies svorį pasaulinėje prekyboje, kuris lyginamas su tos pačios valstybės dalimi visų šalių nacionalinėse pajamose. Jei rodiklis viršija 1, tai rodo didelį (palyginti su vidutine verte) šalies dalyvavimą pasaulio mainų procesuose.

Tarptautinės gamybos specializacijos dalyvavimui įvertinti naudojama visa rodiklių sistema. Tai apima pramonės gamybos santykinės specializacijos koeficientą. Jis gaunamas lyginant kiekvienos prekės dalį užsienio prekyboje.

Taip pat pateikti rodikliai apima šalies dalies tarptautinėje komponentų ir detalių apyvartoje koeficientą. Toliau apskaičiuojama eksporto kvota ir importuojamų bei eksportuojamų prekių asortimentas (asortimentas).

Šalių suskirstymas į grupes

Nuo XX amžiaus pirmosios pusės galima atsekti, kaip darbo pasidalijimas ir veiklos specializacija turėjo įtakos kiekvienos valstybės statusui. Dėl to visos šalys buvo suskirstytos į 3 atskiras grupes. Pirmoji iš jų apėmė šalis, kurios specializuojasi gaminant produktus su apdirbamosios pramonės pagalba. Antrajai grupei priklausė valstybės, pagrindinėskurios eksporto dalis buvo gavybos pramonė. Tuo pačiu metu atsirado grupė šalių, kurios specializuojasi žemės ūkio produktų auginimo srityje.

Šiuo metu išsiskiria ketvirtoji grupė. Jai priklauso šalys, tiekiančios pasaulinei rinkai visų šių trijų grupių produktus. Tai išsivysčiusios šalys, pvz., JAV, Anglija, Prancūzija, Kanada ir kt.

Šalių specializacija pagal grupes

Užmegztų ryšių dėka pasaulinėje rinkoje išsiskiria nemažai šalių, turinčių tam tikrą eksporto kryptį. Jų darbo pasidalijimas, gamybos specializacija leido šioms valstybėms tiekti aukštųjų technologijų įrangą, stakles, mašinas, buitinius prietaisus ir cheminius komponentus. Pavyzdžiui, lėktuvus gamina ir parduoda JAV, Prancūzija, Vokietija, Italija, o aukščiausios klasės automobilius gamina ir parduoda Japonija, Švedija, Vokietija, JAV ir kt.

Antrai grupei priklauso valstybės, kurių teritorijoje vykdoma galinga naudingųjų iškasenų plėtra. Šios šalys tokias žaliavas apdoroja minimaliai. Tai apima naftos gavybos regionus Afrikoje, Viduriniuose Rytuose ir kt. Įvairius mineralus (anglį, rūdą, auksą ir kt.) parduoda Švedija, Kanada, Australija.

Trečiajai grupei šalių, kurios pasaulinėje rinkoje parduoda grynai žemės ūkio produktus, yra Azijos, Lotynų Amerikos ir Afrikos šalys. Panašius produktus pasaulinei rinkai gali tiekti išsivysčiusios šalys, tokios kaip Kanada, Vakarų šalysEuropa, Australija ir kt.

Specializacijos užduotis

Tarptautinė specializacija gali užtikrinti stabilų vystymąsi. Kiekvienos šalies produktyvumas gali padidėti dėl išteklių koncentracijos įmanomose įvairių produktų gamybos srityse. Tuo pačiu galima pasiekti aukštos kokybės prekių, kuriose valstybė specializuojasi.

Tokie procesai neleidžia atsirasti vienai ūkio monokultūrai. Kiekviena šalis kuria savo specifinį ekonominį kompleksą, veiklos kryptį. Tačiau teigiamas poveikis galimas tik ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Besivystančios nacionalinės ekonomikos, priešingai, tokiomis sąlygomis slysta į siaurą specializaciją, monotonišką veiklos židinį.

Šiuo atžvilgiu tarptautinė specializacija turėtų paskatinti besivystančias šalis sukurti įvairią ekonomikos struktūrą. Šių šalių vadovybė turi pasirinkti optimalų pramonės šakų santykį. Nors šiuos nustatymus sunku įgyvendinti iš tikrųjų.

Formuojantys veiksniai

Darbo specializacijos samprata formuojama dalyvaujant daugeliui veiksnių. Visų pirma, tam įtakos turi esami ir numatomi gamybiniai paleidimo pajėgumai, darbo išteklių kiekis ir kokybė bei jų plėtra.

Antras veiksnys, turintis įtakos specializacijos plėtrai, yra nacionalinių pajamų lygis. Tai taip pat apima kaupimo irvartojimas valstybės ekonomikoje.

Klimato sąlygos, dirvožemis, mineralai laikomi kitu veiksniu. Atsižvelgiama į esamus ekonominius ryšius ir galimą jų plėtrą. Kuo palankesni veiksniai nustatomi konkrečioje valstybėje, tuo labiau subalansuotas jos dalyvavimas specializacijoje ir darbo pasidalijimas tarptautiniu lygiu.

Šiuolaikinė pasaulinė specializacija

Šiuolaikinė pasaulinė darbo specializacija atsirado dėl daugelio tarptautinės bendruomenės pramonės ir žemės ūkio veiklos pokyčių. Pagrindinės problemos, kurios per pastaruosius kelis dešimtmečius sprendė pasaulinę gamybą, buvo siekis padidinti pelną, sumažinti išlaidas ir rasti pigios darbo jėgos.

Visi šie veiksniai paskatino sukurti pramonės šakas su aukštųjų technologijų gamybos ciklais. Jie siūlo vartotojui pasaulinėje rinkoje konkurencingus, aukštos kokybės produktus. Šios pramonės šakos laikomos pagrindiniais pasaulinės specializacijos nešėjais.

Kiekviena valstybė yra žinoma dėl savo krypčių kuriant naujas prekes ir paslaugas.

Pasaulio šalių specializacija

Per pastaruosius kelerius metus buvo apibrėžta šiuolaikinė darbo specializacija. Tai išryškino daugybę pagrindinių įvairios aukštųjų technologijų įrangos, prekių ir paslaugų tiekėjų pasaulinėje rinkoje.

Šiandien pagrindiniais lengvųjų ir sunkvežimių tiekėjais JAV laikomi „General Motors“, „Chrysler“, Vokietijoje – „Volkswagen“, „Opel“, Prancūzijoje – „Renault“, „Peugeot“, Anglijoje – „Rolls-Royce“ir kt.

Japonija pirmavopozicijas pasaulinio lygio inžinerinėje pramonėje. Jis žinomas dėl tokių prekių ženklų kaip Mitsubishi, Toyota. Beveik visos šios šalys yra elektroninės įrangos pardavimo lyderės. Tai liudija didelę transnacionalinių įmonių įtaką pasaulio gamybos struktūrai. Jiems taip pat taikoma darbo specializacija.