Gerovės valstybė – kas tai?

2024 Autorius: Howard Calhoun | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 10:34

Normalus 0 false false false RU X-NONE X-NONE

Žmonija siekia tobulėti. Pirmą kartą tokią sampratą kaip gerovės valstybė (gerovės valstybė) XIX amžiaus viduryje svarstė Lorenzas von Steinas. Tada buvo manoma, kad tokios šalies idėja yra atkurti lygybę ir laisvę. Be to, reikėjo pakelti žemesnes ir nuskriaustas visuomenės klases į turtingųjų ir galingųjų lygį. Tai gali būti realizuota per valstybę, kuri užtikrins, kad būtų vykdoma visų savo piliečių socialinė ir ekonominė pažanga.

Statybos principai

Gerovės valstybės teorija numato tokius įgyvendinimo bruožus kaip aktyvus žmonių dalyvavimas, siekiant socialinių problemų sprendimo, mišri ekonomika ir kiti dalykai, kurie matomi daugumoje ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių. Todėl dabar pateikiami įvairūs jo įgyvendinimo variantai, apsvarstytos ir susistemintos praktinės savybės. Su jais galite susipažinti socialinėje teorijoje. Be to, teoriškai yra keletas pasiūlymų, kaip būtų galima pagerinti dabartinę padėtį.

Kuriant valstybės tipus, socialinė politika remiasi tam tikrais principais, kurie yra susiję viduje. Tai socialinių grupių stratifikacija, valstybės įsikišimo pobūdis ir rinkos pasiskirstymo perėjimo prie biurokratinio paskirstymo riba.

Ateis žydėti

Gerovės valstybės ir gerovės politikos sampratos plačiai paplito po Antrojo pasaulinio karo. Išskirtinis šių laikų bruožas – galingas darbininkų judėjimas, kuris balsavo už kairiųjų pakraipų partijas, todėl dažnai laimėdavo socialdemokratai. Kartu buvo galima vykdyti politiką, kuri sudarė sąlygas laipsniškam ekonomikos augimui ir jos efektyvumo didinimui bei santykinai teisingai paskirstyti gerovės rezultatus, todėl gerovės valstybės tapo tokiomis, kokias jas matome dabar. Galų gale, teigiamas poveikis buvo padarytas šalių populiacijai ir daugeliui vidinių veiksnių, kurių stabilizavimas lėmė norimą rezultatą.

Teorija

Keinso ekonominės politikos doktrina gerovės valstybę vertina kaip įmontuotą šalies stabilizatorių. Dėl savo daugiafunkciškumo, galimybė vienu metuatitinkantis daug prieštaringų aspektų ir strategijų, toks reikalų organizavimas yra patrauklus įvairioms įvairioms jėgoms.

Susidomėjimas šiuo atveju yra gerovės valstybės samprata, kurią išsakė K. Offe. Kas ji? Jis manė, kad gerovės valstybės esmė susiformavo kaip įvairių veiksnių, kurių struktūra įvairiose šalyse skiriasi, padarinių derinys. Tai buvo socialinis-demografinis reformizmas, krikščioniškasis socializmas, didelės šakinės profesinės sąjungos, taip pat apsišvietusio politinio ir ekonominio elito buvimas. Visa tai turėjo įtakos tam, kad buvo pripažintos ir įdiegtos kompleksinės privalomojo draudimo sistemos, nustatytas minimalus atlyginimas, priimti darbo apsaugos įstatymai, plėtojamos švietimo ir sveikatos sistemos. Be to, žmonės gali pasikliauti valstybe įsigydami būstą (čia tai reiškia tik pagalbos prieinamumą, o ne nemokamą butą). Profesinės sąjungos taip pat buvo pripažintos teisėtomis politinėmis ir ekonominėmis darbuotojų atstovėmis.

Krizės pradžia

Gerovės valstybės teorijos atstovai tvirtino, kad galiausiai galima išspręsti daugybę sunkumų ir ateityje toks modelis leis išvengti problemų šalies viduje. Tačiau viskas nebuvo taip paprasta. 70-ųjų pabaigoje reikšmingos socialinės garantijos, didelis nedarbas ir senėjanti visuomenė pradėjo slėgti valstybės biudžetą. Bet tai buvo tik pradžia. P. Rosanvallon (prancūzų tyrinėtojas) teigė, kad šis modelis vien XX amžiuje išgyveno tris krizes:

1. Ekonominė.
2. Ideologinis.
3. Filosofinis.

Pažvelkime į juos atidžiau.

Krizė

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje atrodė, kad netrukus viešajame gyvenime įsivyraus utopija. Žmonės bus apsaugoti nuo pagrindinių pavojų ir gyvenimo poreikių. Tačiau nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios labai (santykinai) išaugo nedarbas ir atsirado naujų skurdo formų. Jie parodė, kad anksčiau pateikti pasiūlymai buvo iliuziniai. Taip gerovės valstybė išgyveno pirmąją ekonominę krizę. Ideologinis patenka į 80-uosius. Tuomet buvo suabejota valstybės įsikišimo į visuomenės gyvenimo ekonominį sektorių metodų efektyvumu (kai tai buvo daroma sprendžiant socialines problemas). Ypač kritikuojamas valstybės aparato biurokratizavimas, taip pat priimamų sprendimų uždarumas. Rezultatas – prioritetų painiava. Tai savo ruožtu sukėlė teisėtumo krizę. Visa tai liko neišspręsta. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje kilo filosofinė krizė. Be viso to, buvo suabejota socialinių teisių samprata ir socialinio solidarumo principais. Tačiau jie buvo naudojamo modelio konceptualus ir vertybinis pagrindas.

Atsitraukite

Šiek tiek nukrypkime nuo pagrindinės temosstraipsnį ir atkreipkite dėmesį į tokį istorinį reiškinį kaip dangiškoji gerovės valstybė. Anksčiau aptarta koncepcija buvo sukurta praėjusio amžiaus 20-ųjų pabaigoje. Tuo tarpu „dangiškasis“kilęs iš XIX a.

Per „opiumo“karus dalis kinų norėjo gyventi pagal vienodo pasiskirstymo principą ir nebūti agresorių įtakoje (pagrindinė iš jų buvo Britų imperija). Iš pradžių jie buvo gana sėkmingi. Bet, deja, judėjimas nutrūko, o kuo jis galiausiai virs, galime tik spręsti.

Kryptis

Nagrinėjamoje koncepcijoje pagrindinis dalykas – socialinių konfliktų įveikimas, kai su valstybės pagalba sukuriamos toleruotinos gyvenimo sąlygos absoliučiai visiems visuomenės sluoksniams. Tam pasitelkiamos socialinės paramos programos mažas pajamas gaunantiems ir nepasiturintiems sluoksniams, imamasi nedarbo mažinimo priemonių ir pan. Tai yra, išsprendžiamos problemos, kurių pati rinka negali išspręsti. Tam tikru mastu buvo priimta programa, kuri veikė SSRS.

Todėl atsirado ir aktyviai vartojamas terminas „gerovės valstybė“. Tam tikra prasme jai patenka bet kuri šalis, nes visur yra žmonių, bet čia suprantama kiek kita kryptis. Taigi valstybė vadinama socialine, kuri prisiima visų gyventojų aprūpinimą tam tikra socialine pašalpa: teise į mokslą, pragyvenimo atlyginimą, medicininę priežiūrą ir pan.

Tokia šalis mokesčių pagalba nori sukurti tam tikrą pusiausvyrą tarpvargšai ir turtingieji. Ji stengiasi garantuoti minimalų civilizuotam egzistavimui būtiną lygį. Pagrindinis šios koncepcijos šalininkų kliūtis – ekonominės problemos. Tačiau manoma, kad laikui bėgant tai išsispręs. Ateityje žmonėms nereikės persitempti darbe, nes jie bus visiškai aprūpinti. Meilė pinigams bus laikoma tokia, kokia turi būti – skausminga būsena.

Praktinis įvadas

Pirmieji žingsniai link gerovės valstybės, kuri gyvavo ilgą laiką (o ne kaip pas kinus – keletą metų) buvo žengti 19 amžiaus 80-aisiais Vokietijoje. Otto von Bismarko vyriausybė buvo tokių pokyčių iniciatorė. Ji įdiegė socialinės apsaugos tinklą, apimantį nedarbo pašalpas, ligos ar nelaimingų atsitikimų draudimą ir senatvės pensijas. Bet tai buvo įvesta ne tiek rūpinantis eiliniais piliečiais, kiek siekiant susilpninti augančią Vokietijos socialistų partijos įtaką. Šis pavyzdys buvo užkrečiamas, ir daugelis kitų vyriausybių pradėjo naudotis sukaupta patirtimi.

Šiuo atveju ypač atskleidžiamas Švedijos atvejis. Šalis iš esmės panaikino skurdą, nepaisant to, kad joje taikomi vieni didžiausių mokesčių. Vykdyti veiksmai gavo „socialinės politikos“pavadinimą. SSRS buvimas turėjo didelės įtakos šių programų masto ir įgyvendinimo tempo didėjimui. Siekiant sudaryti sąlygas konkurencijai irbuvo suteiktas nemokamas vidurinis ir aukštasis mokslas, sveikatos apsauga ir pan.

Išvada

Gerovės valstybė yra tam tikras socialistinės ideologijos atitikmuo iš liberaliosios kapitalistinės stovyklos. Nepaisant daugybės sėkmių, dėl esamų problemų daugelis politologų į tai nežiūri rimtai. Kaip atskaitos taškas dažnai nurodoma, kad tokia pasaulėžiūra kelia pavojų tapti vartotojiška visuomene, o tai turi nemažai neigiamų pasekmių.