Priemoka už kelioninį darbo pobūdį: apskaičiavimo tvarka, registracijos, kaupimo ir mokėjimo taisyklės

2024 Autorius: Howard Calhoun | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 10:34

Daugelyje įmonių tam tikrų kategorijų darbuotojų darbas yra keliaujantis. Pirmiausia kalbame apie vairuotojus, vežančius personalą, gabenančius gaminius, medžiagas ir kitas prekes. Straipsnyje kalbėsime apie papildomą darbo užmokestį už kelionės pobūdį, apmokestinimą ir pašalpos apskaitą.

Bendra informacija

Ar visada reikalinga kelionės išmoka? Išsiaiškinkime.

Jei darbuotojo darbinė veikla susijusi su kelionėmis, patirtas išlaidas darbdavys privalo kompensuoti pagal išankstinės ataskaitos duomenis, taip pat pateikęs bilietus ir čekius. Tuo tarpu teisės aktai numato kitą išlaidų susigrąžinimo būdą.

Darbdavys gali mokėti fiksuotą pašalpą už darbą keliaujant. Vairuotojai, kaip taisyklė, yra gana patenkinti tokia kompensacija. Papildomos išmokos dydį nustato įmonės vadovas irpatvirtintas vietiniu dokumentu.

Čia reikia pasakyti, kad inspektoriai ne visada kompensaciją už kelioninį darbo pobūdį pripažįsta kompensacija pagal str. 168,1 TC. Jei nėra darbuotojo išlaidas patvirtinančių dokumentų, gali būti reikalaujama, kad darbdavys imtų papildomų įmokų.

Dokumentų kompensavimas

Jei darbuotojas pateikia popierius, patvirtinančius jo išlaidas kelionėje, darbdavys jas kompensuoja po fakto. Tai reiškia, kad darbuotojas gaus lygiai tiek, kiek išleido. Ši parinktis dažniausiai naudojama, kai darbuotojai siunčiami į ilgas komandiruotes į kitus regionus ar užsienį. Darbdavys šiems darbuotojams kompensuoja kelionės ir apgyvendinimo išlaidas. Kartu darbdavys turi nuspręsti, ar iš šios kompensacijos išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį ir įmokas į fondus. Iš karto atsakykime į šį klausimą.

Kompensavimo išlaidas darbdavys įtraukia į išlaidas, į kurias atsižvelgiama apskaičiuojant pajamų mokestį. Vadovaujantis 1 str. 1 d. 11 punktu. Mokesčių kodekso 217 str., gyventojų pajamų mokesčio iš grąžinimo išskaičiuoti nereikia. Ši taisyklė taikoma visai sumai, nurodytai kolektyvinėje ar darbo sutartyje arba kitame įmonės lokaliniame akte. Draudimo įmokų taip pat nereikia imti (2009-07-24 9 212-FZ straipsnio 2 dalies 1 dalis).

Sunkumai praktikoje

Tačiau reikia pasakyti, kad FSS ir FŽP kartais mano, kad darbdavys privalo skaičiuoti įmokas nuo kompensacijos sumos. Taip sakydami jie pagrindžia savo pozicijąKelioninio pobūdžio darbo išmokos ir išmokos – tai atlyginimo elementai. Lėšų inspektoriai savo argumentus patvirtina BK 2 str. Darbo kodekso 129 str., kuris apibrėžia uždarbį. Dėl to po patikrinimų darbdaviui skiriamos baudos ir nuobaudos, taip pat įpareigojama imti papildomas įmokas. Žinoma, tokius sprendimus reikia ginčyti. Daugeliu atvejų teismai laikosi darbdavio pusės, nurodydami šiuos argumentus:

1. Atlyginimas už darbą priklauso nuo darbdavio pritarimo.
2. Kompensacija būtina darbuotojo papildomoms išlaidoms, kurias jis patiria vykdydamas savo darbo funkciją, padengti.
3. Atlyginimų sumos jokiu būdu negali būti įtrauktos į pajamas, todėl nereikia kaupti įmokų.

Patvirtinamųjų dokumentų sąrašas

Priedas už kelioninį darbo pobūdį imamas pateikus patvirtinamuosius dokumentus. Konkretų dokumentų sąrašą nustato ir tvirtina įmonės vadovas. Patartina sudaryti du sąrašus – artimoms ir tolimoms kelionėms. Tokiu atveju darbdavio reikalavimai taps aiškesni.

Darbuotojo kelionės išlaidas galima patikrinti:

1. Metro, autobusų, troleibusų ir kt bilietai.
2. Kelionės programa, važtaraštis, kvitai, čekiai (naudojant asmeninį transportą).

Būsto išlaidas patvirtina atvykus gauti dokumentai. Tai gali būti viešbučio administratoriaus išduotas kvitas, trumpalaikės nuomos sutartis.

Atsakymai į papildomus inspektorių klausimus apiepriemokos už kelioninį darbo pobūdį gali būti skiriamos remiantis darbuotojų judėjimą liudijančiais dokumentais. Visų pirma kalbame apie vietos įstatyme nustatytų pareigybių sąrašą, darbo sutartyje numatytas sąlygas, atmintines, žurnalus ir kt. Inspektoriams turi būti pateikti visi keliones patvirtinantys dokumentai.

Dokumentacijos funkcijos

Norint užtikrinti kasdienių darbuotojų judėjimų kontrolę, patartina susikurti verslo kelionių žurnalą. Šį dokumentą gali saugoti atitinkamo skyriaus vadovas ar kitas atsakingas darbuotojas.

Pavienių kelionių planavimas ir kontrolė gali būti atliekama naudojant atmintines. Darbuotojas jį surašo vadovo vardu. Atmintinėje darbuotojas nurodo kelionės priežastis, tikslus ir uždavinius. Dokumentas turi būti perduotas patvirtinti darbdaviui.

Šiandien galiojantys reglamentai nenustato vienos atmintinės ir apskaitos žurnalų formos. Atitinkamai įmonės vadovybė gali tvirtinti jos formas. Kad dokumentai būtų išleisti į apyvartą, direktorius išduoda atitinkamą įsakymą.

Niuansai

Išmokos už kelionės pobūdį darbo pobūdį nustatomos atsižvelgiant į:

• kelionių dažnumas;
• verslo kelionės trukmė;
• užduoties sunkumas ir pan.

Taip pat galite atsižvelgti į konkretaus darbuotojo kvalifikaciją ir darbo patirtį. Atitinkamai, tai nėra būtina įdiegtiviena suma už visus.

Supaprastinta darbo eiga

Kaip rodo praktika, komandiruotas darbuotojas toli gražu ne visada gali pasilikti išteisinamuosius dokumentus. Pasitaiko, kad iki ataskaitinės datos dalis bilietų pameta, nėra čekių iš degalinių, kvitų ir pan.. Bet be jų darbuotojui išlaidos nekompensuojamos. Tokiais atvejais numatyta supaprastinta darbo eiga.

Įmonės vadovas nustato ir tvirtina pašalpos už kelioninį darbo pobūdį dydį. Į šią sumą turi būti įtraukta:

1. Vidutinė kaina viešajame transporte.
2. Mokėti nuomą.
3. Neplaninis arba smulkus transporto priemonės remontas.
4. Ryšių paslaugos (mobilusis telefonas, faksas).

Vairuotojams, ekspeditoriams, prekybininkams ir kitiems darbuotojams, atliekantiems darbo funkciją už įmonės ribų, bet toje pačioje vietovėje, patartina nustatyti fiksuotą priemoką už kelionės pobūdį.

Premija taip pat suteikiama, jei darbuotojas:

• paprastai kelionėms išleidžia tiek pat;
• neleidžia pinigų nakvynei ir kelionėms kitame regione ar užsienyje.

Jei darbuotojas turi papildomą užmokestį už kelionės pobūdį, jam nereikia imti bilietų, čekių ir kitų patvirtinančių dokumentų. O kompensacija jam bus suteikta mėnesio pabaigoje.

Bendra skaičiavimo procedūra

Pagal 2 str. Rusijos Federacijos darbo kodekso 168.1 p., papildoma priemoka už kelioninį darbąpatvirtintas įmonės vadovo ir fiksuotas vietos įmonės akte.

Pašalpos dydį darbdavys nustato savarankiškai. Įmonės lokalinio akto formuluotė gali būti tokia: "Nustatyti papildomą priemoką už komandiruotą darbo pobūdį. Pašalpos dydis – 10% bazinio atlyginimo." Vadovas savo nuožiūra gali nustatyti fiksuotą sumą.

Nustatydamas priemoką už darbo kelionės pobūdį, darbdavys turi vadovautis:

1. Sovietmečiu priimti norminiai aktai. Šiuo metu, nepaisant to, kad SSRS nustojo egzistuoti, galioja daugelis teisinių dokumentų, patvirtintų per jos gyvavimo metus. Taigi 1978 m. RSFSR Ministrų Tarybos dekretu Nr. 579 buvo nustatytas papildomas atlyginimas už kelionės pobūdį - 20% atlyginimo. Jis gali būti sukauptas darbuotojams, kurie dirba kelių ir upių transporte. Tuo pačiu metu tik keliaujantys 12 ir daugiau dienų gauna papildomą užmokestį už kelioninį darbo pobūdį.
2. Pramonės ir regioniniai susitarimai. Pavyzdžiui, kelininkai gali gauti iki 20% priemoką, priklausomai nuo kelyje praleistų dienų skaičiaus. Atitinkama sąlyga yra Federalinio pramonės susitarimo dėl kelių įrenginių 3.6 punkte.

Jei pašalpos dydis nėra nustatytas nei sovietmečiu priimtuose aktuose, nei pramonės (regioninėse) sutartyse, vadovas turi teisę jį nustatyti savo nuožiūra.

Kai kurie vadovai klaidingai mano, kad įstaiga, atsakinga užnustatant papildomo užmokesčio už kelioninį darbo pobūdį dydį, – Buh alterijos rūmai. Iš karto reikia pasakyti, kad ši struktūra neturi nieko bendra su mokėjimų sumos nustatymu.

Kelionės darbo pašalpa: mokesčiai

Kai darbdavys, siekdamas supaprastinti darbo eigą, kompensuoja kelionės išlaidas kaupdamas papildomus mokėjimus, IFTS gali turėti pretenzijų. Tuo tarpu dabar susiformavo gana stabili praktika. Deja, tai ne darbdaviui palanki. Teismai ir reguliavimo institucijos neginčija darbdavio teisės nustatyti papildomą priemoką. Tačiau jie mano, kad fiksuota išmoka turėtų būti apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu ir įmokomis į fondus. Argumentai yra tokie.

Įstatymas numato dviejų rūšių mokėjimus. Pirmoji apima kompensacijas, kurios veikia kaip uždarbio elementai. Jie nustatomi dėl to, kad pilietis dirba ypatingomis sąlygomis. Būtent nuo tokios kompensacijos išskaičiuojami mokesčiai ir įmokos į fondus. Antroji mokėjimo rūšis – tai darbuotojo išlaidų, patirtų vykdant darbo funkciją, kompensavimas. Įmokos ir mokesčiai iš šių sumų neišskaičiuojami.

Daugelio ekspertų nuomone, mėnesinė fiksuota priemoka negali būti laikoma kompensacija pagal str. 168,1 TC. Faktas yra tai, kad darbdavys nekompensuoja darbuotojo faktiškai patirtų išlaidų. Kitaip tariant, kompensacijos dydis nepriklauso nuo išlaidų dydžio.

Numatytas priedas prie uždarbiodarbo ar kolektyvinė sutartis negali būti laikoma kompensacija pagal str. 164 TK. Taip yra dėl to, kad jam priskaičiuojant didėja darbo užmokestis darbuotojui, kuris vykdo darbo funkcijas išvykose.

Saulės paaiškinimai

2015 m. pabaigoje Aukščiausiasis Teismas užėmė darbdavio poziciją. Aukščiausiasis Teismas 2015 metų praktikos apžvalgoje nurodė, kad mokestiniu požiūriu turės reikšmės mokėjimo pobūdis, pagal kurį suma yra tarp kompensacijų, numatytų 2015 m. 164 TK. Pagal šią taisyklę kompensacija – tai piniginė išmoka, nustatyta darbuotojų išlaidoms, susijusioms su darbo funkcijų vykdymu, kompensuoti. Kartu Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad mokėjimo pavadinimas neturi lemiamos reikšmės. Tai gali būti pašalpa, priemoka, pašalpa, atlyginimo padidinimas ir kt.

Tačiau valstybės institucijos tikrai nenori palaikyti Teismo pozicijos. Pavyzdžiui, Darbo ministerijai būtina sąlyga mokėti darbuotojui kompensaciją yra išlaidas patvirtinančių dokumentų pateikimas kelionės metu. Todėl įmonės, kurios neplanuoja imti mokesčių ir mokėti įmokų į fondus iš priemokų, turės ginti savo poziciją teismuose.

Apskaita

Kaip įrašyti mokėjimus, skirtus darbuotojų komandiruotės metu patirtoms išlaidoms kompensuoti?

Vadovaujantis Buh alterinės apskaitos sąskaitų plano instrukcijomis, patvirtintomis Finansų ministerijos įsakymu Nr.2000 m. apibendrinant informaciją apie visus atsiskaitymus su įmonės darbuotojais, išskyrus darbo užmokesčio operacijas ir atsiskaitymus su atskaitingais darbuotojais, naudojama sąskaita. 73. Informacija apie atsiskaitymus su personalu už sumas, gautas už veiklos ir administravimo išlaidas, atsispindi sąskaitoje. 71. Tuo pačiu metu daugelis ekspertų mano, kad šios sąskaitos naudojimas bus neteisingas, jei įmonė neišduos lėšų atskaitomybei, o kompensuos darbuotojo patirtas išlaidas. Atsižvelgdamas į tai, buh alteris turėtų padaryti šiuos įrašus:

• Dt sch. 20 (26, 44) KT rec. 73 - priėmimas į išlaidų apskaitą išlaidų išlaidų kompensavimo forma po jų patvirtinimo
• Dt sch. 73 ct sc. 50 – darbuotojo kompensacijos išmoka.

Jei vadovaujamasi str. Darbo kodekso 129 str., tuomet papildomos išmokos, pašalpos, taip pat ir už darbą ypatingomis sąlygomis, pripažįstamos darbo užmokesčio dalimi. Atitinkamai buh alteris daro šiuos įrašus:

• Dt sch. 20 (26, 44) KT rec. 70 – darbuotojo atlyginimo kaupimas su priemoka.
• Dt sch. 70 Kt. 68 - gyventojų pajamų mokesčio sumos išskaitymas iš darbo užmokesčio.
• Dt sch. 20 (26, 44) KT rec. 69 – draudimo įmokų kaupimas.
• Dt sch. 70 Kt. 50 – darbo užmokesčio mokėjimas su priemoka.

Ekspertų nuomone, toks atribojimas apskaitoje leis darbdaviui lengviau atskirti gyventojų pajamų mokesčiu ir draudimo įmokomis apmokestinamas sumas bei neapmokestinamas lėšas.

Išvada

Supaprastinta darbo eiga nėravisada darbdavio rankose. Jei darbdavys planuoja manyti, kad išmokos už darbą kelionėje nėra atlyginimo dalis, kyla pavojus, kad reguliavimo institucijos pateiks pretenzijas. Tokiais atvejais patartina išsamiau išstudijuoti teismų praktiką šiuo klausimu.