Racionalus žemės naudojimas: žemės samprata ir funkcijos, naudojimo principas

2024 Autorius: Howard Calhoun | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 10:34

Žemės fondo naudojimas apima palankių sąlygų žemės ūkio produktų gamybai sukūrimą. Tačiau šioje srityje neįmanoma pasiekti aukšto ekonominio efektyvumo be kruopštaus energijos, energijos ir gamtos išteklių sąnaudų apskaičiavimo. Norint išlaikyti pakankamą gamybą šioje vietovėje, nedarant žalos gamtai, svarbiausia yra racionalaus žemės naudojimo koncepcija, kurios poreikis laikui bėgant tampa vis akivaizdesnis.

Tvaraus žemės naudojimo samprata

Reikėtų pradėti nuo to, kad nėra bendros universalios idėjos apie racionalaus žemės fondo naudojimo technologiją, kuri atitiktų keliamus reikalavimus įvairiais šio resurso naudojimo proceso požiūriais. Juk yraagrotechniniais, ekonominiais, aplinkosauginiais, teisiniais ir kitais šio klausimo suvokimo aspektais, nors kiekvienu atveju yra panašūs motyvai ir net priemonės tikslams pasiekti. Centrinė racionalaus žemės naudojimo samprata vis tiek bus išreikšta per gamybos procesą – žemės ūkio veiklos tikslų siekimą su maksimaliu ekonominiu efektu, tačiau optimalios sąveikos su gamtos veiksniais rėmuose. Tai yra akivaizdu, kad žemėnaudos reguliavimo pusiausvyrą tam tikru būdu užtikrina du vienas kitam prieštaraujantys išteklių naudojimo veiksniai – gamyba ir aplinkosauga.

Ar tai reiškia, kad racionalizavimas yra tiesiogiai susijęs su optimalios agrotechninės veiklos metodų paieška ir kūrimu, atsižvelgiant į daugybę veiklos veiksnių? Žinoma, bet ne visais atvejais apie šią sąvoką dera kalbėti kaip apie žemėtvarkos efektyvumą mažinančią sąvoką. Racionalus žemės naudojimas – tai ne tik orientacija į varžančius aplinkosaugos reikalavimus. Didele dalimi tai yra efektyvaus žemės dirbimo principai, iš pradžių tikslesnis skaičiavimas renkantis konkrečios žemės naudojimo strategijos paskirties vietą, energetiškai efektyviausių auginimo būdų nustatymas ir pan.

Žemės išteklių funkcijos

Be to, kad eksploatuojamos žemės fondas yra pagrindinė žemės ūkio gamybos priemonė, jis taip pat yra atsakingas už pasaulines biogeocenotines ir ekologines funkcijas,sukelia normalius biocenozės procesus, tai yra gyvenamąją erdvę. Dirvožemio danga yra prisotinta gyvybiškai svarbių elementų, dėl kurių iš esmės sausumoje susidaro gyvi audiniai. Ir nors bendras sausumos plotas yra tris kartus mažesnis, palyginti su Pasaulio vandenynu, sausumos ekosistemų biomasė daug kartų viršija vandens aplinkos biomasę. Racionalaus žemės ūkio paskirties žemės naudojimo požiūriu svarbu, kad dirvožemis užtikrintų daugumos augalų gyvavimo ciklus. Dėl medžiagų ir mikroelementų, esančių derlingame sluoksnyje, vystosi šaknų sistema. Žemė taip pat atlieka svarbias funkcijas saugant pačius įvairiausius mikroorganizmus – bakterijas, aktinomicetus, grybus, dumblius, nematodus, nariuotakojus ir kt. Žinoma, ne visi jie naudingi pasėliams, tačiau jie taip pat yra biologinės įvairovės dalis, ačiū kurioms dirvožemis taip pat turi daugybę biocenozei būtinų savybių.

Žemės valdymo funkcijos

Racionalus žemės naudojimas neįmanomas neatsižvelgiant į išteklių valdymo funkcijas. Svarbiausios valdymo funkcijos, susijusios su žemės fondu, yra šios:

• Žemėtvarkos organizavimas ir įgyvendinimas formuojant nekilnojamojo turto kadastrą.
• Žemės sklypų suteikimas juridiniams ir fiziniams asmenims ūkinei veiklai vykdyti.
• Žemės stebėjimas. Jis vykdomas, be kita ko, siekiant parengti racionalaus miškų ir ariamos žemės naudojimo planą, atsižvelgiant įkonkrečios eksploatavimo sąlygos.
• Nuosavybės teisių į žemės turtą apsauga su teise juo naudotis.
• Žemės tvarkymo ir apsaugos strategijos planavimas.
• Fiskalinė veikla, susijusi su žemės išteklių naudojimu.
• Teisinė parama žemės apsaugai ir naudojimui.
• Valstybės žemės naudojimo ir apsaugos procesų kontrolė.
• Žemėtvarkos ginčų sprendimas.

Racionalaus žemės naudojimo procesų objektai ir subjektai

Norint suprasti racionalaus žemės naudojimo principus, taip pat būtina nustatyti eksploatavimo dalyvius. Objektai gali būti tiesiogiai priskirti žemės ūkio paskirties žemei, įskaitant šienainius, ariamuosius plotus, ganyklas, želdynus ir kt. Tokiems objektams rengiama racionalaus žemės ūkio paskirties žemės naudojimo strategija, o šiuo atveju paprasti piliečiai ir organizacijos savivaldybės. Objektų ir žemės naudojimo objektų santykių pobūdis iš esmės lemia veiksnius, turinčius įtakos jo racionalizavimo galimybei:

• Taikomosios apdorojimo sistemos ir metodai.
• Techniniai įrankiai (žemės ūkio padargai).
• Žmogiškasis faktorius.
• Gamtos tvarkymo aplinkosaugos taisyklių laikymasis.

Žinoma, užtikrinti racionalų žemės naudojimą neįmanoma neatsižvelgiant į išorinius veiksnius. Jie yra nepriklausomi ir nevaldomi žemės naudotojų.santykius, bet ir daryti įtaką iš išorės:

• Valstybės žemės politika.
• Agroklimatiniai veiksniai.
• Socialiniai-psichologiniai vietiniai veiksniai.
• Ekonominės sąlygos.

Žemės naudojimo problemos išdėstymas

Noras įvairiais laipsniais padidinti gamtos išteklių naudojimo efektyvumą visada apibūdino žmonijos žemės ūkio veiklą. Mokslo ir technologijų pažangos kontekste keičiant žemės fondo naudojimo taktiką akcentuojamas racionalizavimas, o tai paaiškinama didėjančiu vartotojų maisto poreikiu besitęsiančių gamybos sąlygų žemės ūkyje fone. Nepaisant to, kad atsiranda vis pažangesnių techninių dirvožemio įdirbimo priemonių ir metodų bei didina jo derlingąjį potencialą, racionaliai nenaudojant žemės, išteklių išsaugojimo tinkamo lygio užduotys negali būti įvykdytos. Todėl šiuolaikinės žemės fondo naudojimo koncepcijos yra orientuotos ir į jo išsaugojimą, ir į potencialaus derlingumo didinimą (jei įmanoma, natūraliomis priemonėmis).

Tvaraus žemės naudojimo vertinimo kriterijai

Nepaisant koncepcijos apimties, žemės naudojimo racionalizavimas gali atsispindėti konkrečiais parametrais – kiekybiniais ir kokybiniais. Pirmoji vertinimo kriterijų grupė apima ekonominius rodiklius. Šiuo atveju racionalizavimas užtikrinamas ne tik sumažinant naudojamus laukus, bet ir optimizuojantorganizacinės ir techninės priemonės. Tai taip pat taikoma žemės ūkio įrankiams, inžinerinei infrastruktūrai, transporto ir logistikos modeliams, kurie naudojami žemės ūkio paskirties žemės naudojimo procesuose. Pavyzdžiui, racionalus žemės dirbimas yra naudingas ne tik dėl to, kad sumažėja išleistos lėšos. Technologijų poveikio derlingam sluoksniui sumažinimas iš esmės leidžia išsaugoti humuso struktūrą, sumažina dirvožemio erozijos riziką, taip pat sudaro sąlygas palankiam žemės temperatūros ir drėgmės balansui.

Savo ruožtu racionalaus žemės naudojimo kokybiniai kriterijai išreiškiami pakankamo gamybos rodiklių lygio palaikymu. Nepaisant to, pagrindinis žemės ūkio veiklos tikslas yra tam tikros produkcijos gamyba, o sumažėjus šiems parametrams, žemės eksploatavimas žmogui iš esmės tampa nenaudingas. Kaip kokybiniu kriterijumi vertinamas racionalus žemės naudojimas? Atsižvelgiama į dirvožemio dangos ypatybes, ypač į agrofizines savybes ir dalelių pasiskirstymą pagal dydį. Konkrečiai, tokie parametrai kaip tankis, lipnumas, poringumas, plastiškumas gali pasakyti apie žemės, kaip pasėlių auginimo platformos, būklę. Šis rodiklių rinkinys leis tiksliau nustatyti techninio dirvožemio paruošimo būdus, o jo sudėtis su konkrečiais mikroelementais bei temperatūros ir drėgmės rodikliai duos duomenis, kokius augalus galima auginti.sąlygos.

Tvaraus žemės naudojimo principai

Procesai, skirti racionalizuoti tam tikrais metodais, dažnai prieštarauja pagrindiniams šios koncepcijos tikslams. Norint išvengti tokių neatitikimų, būtina laikytis šių racionalaus žemės naudojimo principų:

• Neigiamų žemės ūkio gamybos padarinių mažinimas.
• Natūralaus biosferos veikimo stimuliavimas.
• Dirvožemio dangos būklės stebėjimas. Kartu su esamų derlingojo sluoksnio rodiklių sekimu, racionalus žemės naudojimo organizavimas apima išteklių tyrimą globalesniu lygiu, nustatant bendras natūralaus masyvo geotechninės struktūros kitimo tendencijas.
• Žemės ūkio gamybos technologijos tobulinimas ir modernizavimas, siekiant kuo labiau sumažinti eikvojamus išteklius ir sumažinti žalingą susiliejimą į žemės sluoksnį.
• Pirminių žemės fondo savybių atkūrimas. Tiek dėl natūralių procesų įtakos, tiek dėl technogeninių sąlygų gali būti pažeistos natūralios ištekliaus savybės. Galiausiai dėl tokių pokyčių reikia taikyti melioracijos, antierozinės apsaugos, miško plotų atkūrimo, hidrologinių įrenginių sutvarkymo ir kt. metodus.

Žemėtvarkos planavimas

Nėra visuotinai tinkamų tvaraus žemės naudojimo metodų ir technologijų. Kiekvienu atveju – planavimo etapepasirenkami tam tikri metodai, kuriais bus pasiekti užsibrėžti tikslai. Ką šiuo atveju reiškia plano rengimas? Tai konkrečios savivaldybės ir žemės ūkio paskirties objekto žemės išteklių valdymo ir kontrolės organizavimas, pagrįstas tam tikromis taikomomis techninėmis priemonėmis ir taisyklėmis. Planuojant racionalų žemės naudojimą, atliekami šie darbai:

• Žemės plotų zonavimas pagal gamtines ir žemės ūkio ypatybes.
• Peržiūrėkite parengtus žemės naudojimo pasiūlymus.
• Žemėtvarka. Žemės sklypų nustatymas (matavimas).
• Žemės lėšų įtraukimui į specialiuosius registrus nustatymas.

Planavimas taip pat neįmanomas be išankstinių teritorijos, kurioje planuojama kurti žemės fondus, tyrimų. Šiuo požiūriu racionaliam žemės naudojimo organizavimui bus svarbūs šie duomenys:

• Masinis žemės vertinimas pagal žemės ūkio ypatybes.
• Geodeziniai, kartografiniai ir hidrologiniai reljefo duomenys.
• Žemės stebėjimo atnaujinimas (jei yra).

Aukščiau pateikti duomenys padės planuotojams nuo pat pradžių teisingai paskirstyti sklypus, atsižvelgiant į jų veiklos potencialą. Ateityje, atsižvelgiant į išorines žemės naudojimo sąlygas, rengiama racionalaus žemės naudojimo strategija, kurios pirminiai duomenys bus ir ekonominės bei technologinės galimybės.savininkas.

Tvaraus žemės naudojimo nurodymai

Žemės lėšų racionalaus naudojimo priemonių ir principų įgyvendinimas beveik visada įgyvendinamas keliomis kryptimis. Tik visapusiškai pakeitus požiūrį į gamtos išteklių naudojimą galima pasiekti aukštų teigiamų rezultatų. Pagrindiniai racionalaus žemės naudojimo būdai yra šie:

• Žmogiškasis faktorius. Bene pats įtakingiausias veiksnys, per kurį atsiranda ir naudingas, ir neigiamas poveikis žemės naudojimo procesams. Teigiamos reguliavimo priemonės, akcentuojančios žemės dirbimo sistemų optimizavimą, yra šieno ir ganyklų rotacijos įvedimas, vasarininkų atgaivinimas, kultūrinių operacijų vykdymas degraduotose vietovėse, derlingo sluoksnio taršos žemės ūkio atliekomis mažinimas.
• Gamybos procesas. Mechaninio žemės dirbimo technologijos aktyviai tobulėja ergonominių, funkcinių ir galios charakteristikų požiūriu. Tačiau žemės dirbimo padargų techninio efektyvumo didinimas ne visada atitinka subalansuoto dirvožemio derlingumo palaikymo normas. Todėl tradicinius žemės dirbimo būdus keičia optimizuotos žemės paruošimo sodinimui koncepcijos. Nulinio žemės dirbimo technologija apima, pavyzdžiui, kelių darbo operacijų derinimą viename technologiniame procese.
• Agroklimato sąlygos. Rodikliaidrėgmė ir šiluminis poveikis žemei taip pat lemia jų derlingumą ir tinkamumą mechaniniam apdorojimui. Todėl agroklimatinio poveikio požiūriu yra kuriamos racionalaus žemės naudojimo priemonės, kurių tikslas – užtikrinti optimalų temperatūros ir drėgmės balansą. Labiausiai paplitęs metodų rinkinys šioje srityje gali būti vadinamas melioracija.

Žemės apsauga kaip tvaraus žemės naudojimo principas

Valstybinis žemės politikos reguliavimas taip pat vaidina svarbų vaidmenį teisiškai palaikant racionalaus žemės ūkio paskirties žemių naudojimo taisykles. Šiuo požiūriu žemės apsaugos taisyklės yra labai svarbios. Tai visas kompleksas ne tik teisinių, bet ir techninių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti žalingą pramonės įmonių, transporto, kasybos įmonių, inžinerinių statinių ir kt. poveikį derlingajam sluoksniui. Kaip vyksta racionalaus žemės naudojimo ir apsaugos organizavimas Lietuvoje. praktika? Viskas prasideda nuo jau minėto planavimo, kuriame numatoma saugi žemės ūkio objektų vieta, ypač atsižvelgiant į taršos š altinių artumą. Ateityje atsiranda teisės normų, kurios užkerta kelią tų pačių pramonės ir inžinerinių įmonių statybai tam tikru spinduliu naudojamų žemės lėšų atžvilgiu. Kita žemės apsaugos kryptis numato įvairiausių melioracijos ir atkūrimo priemonių įgyvendinimą.

Išvada

Evoliucinio vystymosi procese dirvožemio ir augalų ekosistema įgavo nemažai gebėjimų gaminti unikalias natūralias medžiagas, b altymus ir aminorūgštis, be kurių augalų darinių mityba yra nepakeičiama. Bet tai toli gražu ne vienintelė priežastis, kodėl, siekiant išsaugoti pagrindines jos funkcijas, diegiama racionalaus žemės naudojimo praktika. Dirvožemio sluoksnis – ne tik žemės ūkio gamybos įrankis. Tai ir svarbiausias ekologinio dujų-atmosferos reguliavimo veiksnys, kurio metu vyksta deguonies išmetimo, fotosintezės ir dalies anglies dvideginio grąžinimo į viršutinius atmosferos sluoksnius procesai. Tik įvardintos žemės funkcijos suteikia pagrindo daryti išvadas apie jos ekologinį daugiafunkciškumą, neatsižvelgiant į tai, didėja ekologinės pusiausvyros planetoje pažeidimo rizika.